Istorija
Sveikatos apsaugos ministerijos istorija
Atsikračius carinės Rusijos priespaudos, trapiai Lietuvos nepriklausomybei liko sunkus kraitis. Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas ūkis, sudėtinga socialinė situacija, sunkiai pagydomų ligų epidemijos, su kuriomis kovoti jauna valstybė neturėjo nei patirties, nei lėšų, nei pakankamo medicinos personalo. Trūko ligoninių ir vaistų.
Lietuvos Respublika nuo pirmųjų gyvavimo dienų rūpinosi savo gyventojų sveikata. 1918 metų balandžio 27 d. Lietuvos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo Lietuvos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Vėliau į jos veiklą įsijungė iš Rusijos sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna.
1918 m. lapkričio 11 d. Augustino Valdemaro sudaryta vyriausybė Sveikatos komisiją reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Pagrindinis departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinius sveikatos sistemos pamatus, spręsti aktualias organizacines problemas. Paskirtas Sveikatos departamento direktorius ir Vidaus reikalų viceministras daktaras Jurgis Alekna vieną iš pirmųjų pasirašė įsakymą dėl 20 apskričių gydytojų paskyrimo ir jų pareigų.
Gerinant sveikatos apsaugą šalyje buvo reikšmingas Raudonojo Kryžiaus, įvairių visuomeninių organizacijų (medicinos draugijų, sąjungų, katalikų gydytojų korporacijos, katalikų blaivybės ir kt.) vaidmuo bei sutelktos pastangos.
Stiprėjo Sveikatos departamento struktūra: įsteigti sanitarijos, medicinos ir farmacijos skyriai. Visų departamento skyrių darbas tarpukario laikotarpiu buvo sunkus, nes trūko lėšų ir patyrusių organizatorių, tačiau pakako patriotizmo ir pasiaukojimo.
Be Sveikatos departamento, sveikatos reikalų tvarkymu rūpinosi dar keturios ministerijos: Susisiekimo, Krašto apsaugos, Švietimo ir Teisingumo. Šių ministerijų darbui koordinuoti ir principiniams klausimams spręsti buvo sudaryta Medicinos taryba iš šių ministerijų ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto atstovų. Taryba nerengė jokių įstatymų, turėjo patariamąjį balsą, kuris buvo girdimas.
Tarpukario laikotarpiu buvo steigiamos medicinos įstaigos, vykdoma mokslinė veikla, buvo leidžiama medicinos literatūra. Medicinos mokslo teorijos ir praktikos reikalams pradėtas leisti periodinis žurnalas ,,Medicina”.
Nuo 1920 m. Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 m. pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų.
1926 m. Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. 1938 m. buvo patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa.
Jau per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį padidėjo medicinos įstaigų bei medikų skaičius, sumažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis, padidėjo natūralus gyventojų prieaugis. Paskutiniaisiais tarpukario metais sveikatos apsauga Lietuvoje žengė koja kojon su kitomis Europos valstybėmis.
Sveikatos departamento direktoriais taip pat yra dirbę profesorius Juozas Bagdonas, įsteigęs Lietuvos blaivinimo sąjungą, Bronius Sipavičius, parengęs medicinos pagalbos Lietuvoje projektą, daktaras Eliziejus Draugelis, daktaras Alfonsas Šidlauskas ir Matas Maciūnas - vienas iš Lietuvos chirurgų draugijos organizatorių.
1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvo įkurta savarankiška Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija, kuri tais pačiais metais perkelta į Vilnių ir vėliau reorganizuota į Sveikatos apsaugos komisariatą. Komisaru tapo gydytojas mikrobiologas, profesorius Vytautas Girdzijauskas.Tais pačiais metais šalyje pradėjo veikti Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos sistema. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos, vaistų sandėliai buvo nacionalizuoti, uždraustas vaistų importas iš Vakarų Europos. Gydytojai neišvengė tremties.1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta laikinoji Lietuvos Vyriausybė. Sveikatos apsaugos ministru tapo gydytojas Ksaveras Vencius, tačiau vokiečiams sustabdžius Lietuvos Vyriausybės veiklą, Sveikatos apsaugos ministerija buvo pertvarkyta į Vyriausiąją sveikatos valdybą. Jos valdytoju paskirtas Bronius Matulionis - vienas iš kurortologijos pradininkų Lietuvoje. Šalyje trūko gydytojų, pablogėjo bendras krašto sveikatingumas, trūko vaistų ir kitų reikmenų. Kilo dėmėtosios šiltinės epidemija, plito venerinės ligos, padaugėjo sergančiųjų tuberkulioze.
1943 m. buvo įkurti Sveikatos rūmai, kurie rūpinosi medicinos darbuotojų reikalais, gydytojams išduodavo leidimus dirbti pagal specialybę, tais pačiais metais visos ligoninės buvo perduotos savivaldybėms, tačiau panaikintas nemokamas gydymas, likviduotos ambulatorijos, poliklinikos ir sveikatos punktai, kurie ligoniams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą.
Sovietų Sąjungai 1944 m. antrą kartą okupavus Lietuvą, sveikatos apsaugos sistema vėl keitėsi. Buvo įvestas centralizuotas valdymas, atkurta ministerija. Vėl reikėjo pradėti visus darbus iš naujo. Nežiūrint pokario sunkumų, tremčių, tragiškų praradimų, visais sovietiniais metais sveikatos apsaugos sistema buvo plėtojama, gydytojai vykdė savo pareigas, vadovaudamiesi Hipokrato priesaika. Šio laikotarpio mes negalime išbraukti iš istorijos arba ją perrašyti. Buvo statomos naujos ligoninės, medikus rengė ir teberengia dvi aukštosios šalies mokyklos: Kauno medicinos institutas, šiuo metu - Kauno medicinos universitetas, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas, kurie išugdė daugelį pasaulyje žinomų mokslininkų, gerų savo srities specialistų. Susiformavo ištisos atskirų medicinos sričių mokyklos, kurios garsino ir dabar tebegarsina Lietuvą pasaulyje.
Sveikatos apsaugos ministerijai iki Nepriklausomybės atkūrimo vadovavo docentas Bronislovas Penkauskas, Alfonsas Dirsė, medicinos mokslų daktaras, inkstų transplantologijos pradininkas Lietuvoje Vytautas Kleiza, medicinos mokslų daktaras Jonas Platūkis, gydytojas Antanas Vinkus, kurie to laikmečio sąlygomis stengėsi šalies gyventojams užtikrinti prieinamą sveikatos priežiūrą, stiprino Lietuvos gydymo ir profilaktikos įstaigų bazę, steigė naujas sveikatos priežiūros įstaigas, kaimo ambulatorijos.
1990 m. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, sveikatos apsauga vėl atsidūrė kryžkelėje. Medikai turėjo susitelkti ir spręsti, ar toliau dirbti vadovaujantis centralizuotu modeliu, ar kurti naują sistemą. Pasirinktas sudėtingas sveikatos apsaugos reformavimo kelias, žengti svarbūs žingsniai decentralizuojant ir demokratizuojant sistemos valdymą, parengti esminiai teisiniai sveikatos apsaugos reformos aktai.
