L. Gruodytė
Medikas, sugrąžinęs viltį gyventi
Padėka gydytojams 
Cukrinukų Deivė
„Ak tu mano meduti“, „Braškele tu saldžioji“, - daugeliui moterų tokie jausmingai ištarti žodžiai – balzamas širdžiai, emocinė atgaiva. Tik ne man, man tai dūris į širdį, ech, gal greičiau į kasos sritį... Kodėl? Ogi todėl, kad su cukrumi aš kovoju jau 34-erius metus.
Įsivaizduokite 12-metę moksleivę – pirmūnė, visokių konkursų ir olimpiadų dalyvė, balerina, šachmatininkė, tinklininkė, ... oi ir ko tik dar ten nebuvo... Ir staiga ima kristi svoris, pradeda kamuoti troškulys, svaigti galva, prasideda apalpimai gatvėje... šeima, žinoma, susirūpinusi, bet „visažinės“ mamos draugužės tvirtino: „žinia, - tai paauglystė“. Taip, beje, dar ir paauglystė, kuri ateina su pasikeitimais kūne, sąmonėje, pasąmonėje, kuri pati organizmui yra lyg kataklizmas, atsėlina ir klastinga liga – Diabetus melitus graves.
• • •
Praplėšus palatoje akis, bundant iš komos (koks tai dabar jau iki skausmo pažįstamas jausmas) pirmiausia pamačiau ties manimi palinkusią dieviško grožio moterį, o jau po to lašelinę su venoje styrančia milžiniška adata, antrame plane pabalusius tėvų veidus.
• • •
„Per daug cukraus – mirtis, per mažai cukraus - mirtis“, - štai tokį pareiškimą išgirdau iš savo gydytojos. Turbūt, ir jums kojas pakirstų ir ne tik spuoguotoj paauglystėj. „Taigi, nuo šiol gyvensi tik su vaistais – injekuojamas insulinas bus tavo gyvybės eleksyras ir gyvenimo garantas. Suvartoto maisto kiekis visada turės būti padengtas atitinkamu kiekiu hormoninio vaisto insulino“, - tokius žodžius man su vos lūpų kampučiuose žaidžiančia šypsena bėrė gražioji daktarė, beje, labai panaši į tuomet kino ekranuose karaliavusią prancūzę Simone Sinjore. Budelį visuomet įsivaizdavau stambiu mėsingu, melsvomis kraujagyslėmis išpintu veidu, o čia ši angeliška būtybė man aiškina, kad aš kasdien turėsiu leistis keturis „ukolus“, visur važinėti su barškančiu metaliniu sterilizatoriumi, badytis pirštus ir tikrintis kraują, kad neiškrist į hipoglikeminę komą, kai smegenys negauna gliukozės, ar nenusivaryt iki diabetinės komos, kai nuo gliukozės pertekliaus atsisako funkcionuoti vidaus organai. Ne. Ne. Ne. Leistis į save kažkokią bjaurastį, išgautą iš kiaulės kasos. Ir visa tai man: gražuolei, gabuolei, šaunuolei. Ne, geriau negyventi. Laimė, šia savo nuostata pasidalinau su savo endokrinologe, gražiuoju-geruoju angelu Bronislava Rūkiene.
Būtent ji ir išmokė mane susigyventi su liga, ją prisijaukinti, ir, netgi, sunku suvokti, bet su ja susidraugauti. Iš anksto atpažinti šios ligos įnorius, jautriausias ir pažeidžiamiausias savo organizmo vietas. Taip, ji gali kirsti per kraujagysles, nervų sistemą, inkstus, sąnarius – na, praktiškai liga, lyg virš galvos iškelta giljotina, galinčia smogti skaudžiai ir netikėtai... Tėvai sunkiai galėjo susitaikyti su jų vyresnėlės dukters ligos diagnoze, matydavau susitvenkusias ašaras mamos akyse, jai ant dujinės viryklės virinant švirkštus sterilizatoriuje... Tėvas Estijoje netgi atkasė kažkokį pseudoprofesorių, visų ligų „gydytoją“, kuris vertė mane gerti kažkokį „juodąjį kefyrą“, kurio vien skrandžio ”sulčių“ ir vėmalų kvapas mane purtydavo... Mažylis mano broliukas išvis buvo likęs be dėmesio ir šilumos...
Gydytoja Rūkienė, pasitelkusi savo išmintį ir iškalbą, mano tėvams išaiškino, jog ši liga visam gyvenimui – ja serga ir Japonijos imperatoriškosios šeimos nariai, ir garsios Holivudo žvaigždės. Ji kantriai aiškino apie naujai sintetinamas insulino rūšis – pasitelkus genetinę inžineriją, - o juk tuomet buvo dar tik 1972-ieji!
Ir štai, Naujajame tūkstantmetyje aš toliau gyvenu pilnakraujį, pilnavertį gyvenimą. Dirbu, keliauju po pasaulį, viena auginu paauglę dukrą... Žinoma, „palopoma“ ir pati „pasilopydama“... Gydytoja Bronislava Rūkienė visad rekomenduoja geriausius vaistus sąnariams, kuriuos jau gąsdina artrozė, tobuliausią medikamentinį gydymą kraujagyslėms, efektyviausias priemones (ir nebūtinai brangiausias) nuo polineuropatijos... Pataria, rekomenduoja, nukreipia į konsultacines poliklinikas, o kokius „Talmudus“ surašo medicininei komisijai, kuri nustato invalidumo grupę. Galima būtų tęsti be galo...
• • •
Prieš keletą mėnesių atėjus į polikliniką nuvilnijo gandas – Rūkienė reanimacijoj... – kažkas su širdim. Kas darėsi už jos kabineto durų, - grūstis išsigandusių, susirūpinusių pacientų su gėlių puokštėmis rankose atakuojančių pasimetusią „seselę“ ir su pagrindiniu klausimu: „Kaipgi mūsų Daktarė?“
• • •
Mūsų mylima daktarė vėl dirba: netausodama savęs dalija patirtį, patarimus, energiją, savo širdies šilumą... Pati išauginusi du vaikus, įskiepijusi meilę medicinai ir išlydėjusi juos sunkiu ir atsakingu mediko keliu į gyvenimą... (sūnus Rimas dirba abdominalinės chirurgijos srityje Norvegijoje, o dukra Diana gydo vilniečius).
• • •
Prielaidą gyventi, gyventi su liga, sėkmingai ją pažabojus, suteikė Frederick Sanger (Nobelio premijos laureatas) 1956-aisiais atradęs insulino struktūrą, o viltį gyventi, pavertus ligą savo gyvenimo būdu suteikė gerbiama ir mylima gydytoja Bronislava Rūkienė. (O kokias ten premijas ministerija skiria geriausiems gydytojams? Jei ką, tai aš turiu pasiūlyti NOMINANTĘ!)
Ir pabaigai – linkiu niekam nesirgti! Bet jei Dievo valia taip atsitiktų, linkiu sutikti tokią gydytoją kaip „cukrinukų deivė“ – Bronislava Rūkienė.
Liepa Gruodytė
